Įrašai

Paskelbta

Kinų kuoduotasis

Istorija

Tiksli šios veislės kilmė nežinoma, bet manoma, kad jie kilo iš beplaukių Afrikos šunų, kuriuos kinai kryžmino su nykštukinių veislių šunimis, kad sukurtų mažus beplaukius šunis kompanionus. Sakoma, kad tokius šunis laikė karališkoji Hanų dinastija, o šunys saugodavo brangenybes. Kinų jūreiviai šios veislės šunų pasiėmė į kelionę aplink pasaulį, ir plaukiant didesni kinų kuoduotieji padėjo suvaldyti laivo žiurkių populiaciją. Tyrinėtojai XVI a. šios veislės šunų pavyzdžių rado Meksikoje ir kitose Centrinės ir Pietų Amerikos dalyse.

Išvaizda

Kinų kuoduotieji yra dviejų atmainų: beplaukiai (su plaukų kuokštais ant galvos, kojų ir uodegos) bei ilgo ir švelnaus plauko plaukuotieji, turintys dvigubą kailį. Taip pat veislei būdingi du kūno tipai: smulkių kaulų, gležnai atrodanti atmaina ir stambesni, kresni šunys. Idealus suaugusių šunų ūgis yra 28–33 cm, patelių – 23–30 cm. Visiškai suaugusių svoris neturėtų viršyti 5,4 kg. Kailis gali būti įvairių spalvų ir jų derinių.

Charakteris

Kinų kuoduotieji yra laimingi, draugiški ir gero būdo šunys. Tai mylintys augintiniai, kurie mėgaujasi žmonių draugija ir nemėgsta būti per ilgai paliekami vieni. Jie yra žaismingos prigimties ir labiausiai mėgsta įsitaisyti brangiajam šeimininkui ant kelių.

Paskelbta

Biglis

Istorija

Pirmą kartą apie mažuosius skalikus žinių randama 1481 m. XVI a. šie šunys tapo ypač vertinami Anglijos aristokratijos. Karalienė Elžbieta I išvedė ypatingai mažų, nesiekiančių nei 20 cm, biglių tipą. Iki XIX a. anglų aristokratija tobulino šią mažųjų skalikų veislę. 1879 m. buvo pristatytas kalytės Barmaid eksterjeras, kuris beveik atitiko šių dienų biglio standartą. 1891 m. bigliai pirmąkart dalyvavo parodoje. 1890 m. Anglijoje įkurtas Anglijos biglių klubas. Nuo klubo įkūrimo prasidėjo veislės standartizavimas. XIX amžiaus antroje pusėje bigliai buvo nuvežti į Prancūziją, kur tapo viena populiariausių veislių. Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 m. įvykusioje šunų parodoje nebuvo nė vieno biglių veislės šuns. Iškilo grėsmė biglių išlikimui. Tikrojo populiarumo veislė sulaukė tik XX amžiaus pabaigoje. Kūrėsi veislynai, bigliai buvo nuvežti į Ameriką, kur tapo itin populiarūs. Ši veislė dabar labai vertinama Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje.

Išvaizda

Bigliai savo dydžiu bei išvaizda įvairiose šalyse gali būti skirtingi. Biglis pasižymi tvirtu kūno sudėjimu: vidutiniškai gili krūtinė su elastingais šonkauliais, raumeningos šlaunys, tvirtos, sugniaužtos letenos su standžiomis pėdomis. Nosis juoda arba rudai rausva (šviesesnių atspalvių šunims leidžiama mažesnė pigmentacija). Snukis vidutinio ilgio, nesmailėjantis, su tvirtais žandikauliais ir taisyklinga bei pilna žirkliška sąkanda. Lūpos saikingai nukarusios, antakiai nesuraukti, galva be raukšlių. Akys tamsiai arba šviesiai rudos, pakankamai didelės, išraiškingos. Ausys ilgos, gale užapvalintos. Kaklas ilgas, lengvai išlenktas. Bigliai juda lengvai, laisvu ir plačiu žingsniu, stipriai atsispirdamas užpakalinėmis kojomis. Judant nugara tvirta ir lygi, be kūprinimosi požymių.

Charakteris

Biglių veislės šunys labai nepriklausomi ir savarankiški. Jie pasižymi nuoširdumu, draugiškumu, džiaugsmingumu ir meile visiems šeimos nariams. Tai labai nuovokus ir išradingas šuo. Dresuojant šios veislės šunis reikia daug kantrybės. Bigliui būtinas pastovus bendravimas su šeimos nariais, jo negalima ilgam palikti vieno, nes tai gali neigiamai paveikti biglio psichiką. Bigliui, kaip medžiokliniam šuniui, būtina daug judėti. Nejudėdami bigliai tunka. Be to, dažniausiai rekomenduojama nepaleisti biglio nuo pavadėlio, nes užuodęs pėdsaką biglis ieško gyvūnų ir neretai pasiklysta. Biglis yra gana stiprus – jaunesni vaikai gali šio šuns neišlaikyti už pavadėlio. Šios veislės šunys labai myli ne tik vaikus, bet ir naminius gyvūnėlius, net kates.

Paskelbta

Jorkšyro terjeras

Istorija

Manoma, kad Jorkšyro terjerai buvo kryžminami su Peizlio ir Klaidsdeilio terjerais. Šių mažų šuniukų veislė oficialiai buvo pripažinta 1898 metais. Jorkšyrai tuo metu buvo auginami kaip vieni geriausių pelių gaudytojų. Taip pat juos vesdavosi į medžioklę, kad atneštų sumedžiotą grobį. Kiek vėliau ši veislė labai išpopuliarėjo, ji buvo pristatyta Jungtinėms Amerikos valstijoms bei visai Europai. 1930 metais Europoje buvo išveista dar mažesnė Jorkšyro terjerų veislė. Šiuo metu ši maža veislė yra bene populiariausia visame pasaulyje. 

Išvaizda

Galva maža su plokščiu viršugalviu. Kaukolė netūrėtų būti išsikišusi ar apskrita. Snukutis mažas su proporcinga juoda nosyte. Akys vidutinio didumo, juodos ir labai gyvybingos. Akių apvadai taip pat tamsūs. Ausytes mažos, V formos ir visada stačios.
Kūnas labai proporcingas ir kompaktiškas. Kojos ir pėdos. Priekinės kojos turi būti tiesios kaip ir užpakalinės. Užpakalinės kojos iš šono žiūrint per sąnarį turi būti sulinkusios. Pėdutės apvalios su tamsiais nagučiais. Uodega yra šiek tiek aukščiau nugaros lygio ir vidutiniškai pakirpta. Kailis tamsus, plieno mėlynumo, nusidriekiantis nuo akių iki uodegos pagrindo. Plaukai ant krūtinės šviesiai rudi. Visų šviesiai rudų plaukučių šaknys turi būti tamsios ir šviesėti galuose. Mažyliai gimsta su tamsiu kailiuko, bet po poros mėnesių nušviesėja. Plaukai ant snukio taip pat turi būti labai ilgi. 

Charakteris

Tai labai energingi šuniukai, trokštantys nuotykių ir iššūkių. Jie labai drąsūs, lojalūs, protingi. Labai prisirišę prie savo šeimininko, mylintys, švelnūs, tad gali būti pavydūs svetimiems, nepažįstamiems žmonėms. Taip pat jie gali būti agresyvesni šunims ir kitiems mažiems gyvūnams, bet auklėjant šuniuką nuo mažens, pratinant bendrauti su kitais gyvūnais ir jį pamokant bei sudrausminant jis nebus toks agresyvus. Jorkšyrai yra lengvai treniruojami šunys, netgi jei būna užsispyrę, supykę ar tiesiog pavargę. Šį šunį galima išugdyti, tik reikia tvirtai ir nuosekliai jam kartoti komandas, taisykles. Kasdien jorkšyrui reikia aktyviai judėti 20–40 minučių. Jiems patinka vaikščioti, bėgioti risčia, žaisti, išdykauti. Tai nėra vien tik kišeninis šunelis. Tipiškas šios veislės šuo tiesiog trykšta energija. Jorkšyro terjerai itin atsidavę šunys. Jie geri sergėtojai ir gerai saugo savo teritoriją. 

Paskelbta

Labradoro retriveris

Istorija

Veislė kilusi iš pietų Niufaundlando. Europoje jis pasirodė 1870 m. Lordo Malmesbury dėka, kuris pradėjo jį veisti Didžiojoje Britanijoje. Kažkada Labradoro retriveris buvo naudojamas dirbti su žvejybos laivais. Jis padėjo ištraukti tinklus, gelbėjo skęstančius žmones, paimdavo daiktus, išmėtytus už borto. Be to, jis buvo medžioklinis šuo. Jis dar buvo vadinamas Šv. Jono šunimi. Neretai tai painiojama su Auksaspalviu retriveriu.

Išvaizda

Labradoro retriveris yra gana didelis šuo. Suaugę pasiekia: patelės 54–56 cm ūgį ir 30–35 kg kūno svorį, o patinai- 56–60 cm ūgį ir 35–40 kg kūno svorį. Labradoro retriveris turi tvirtą ir kompaktišką kūną, plačią kaukolę, gerai išvystytą krūtinę, tvirtas ir plačias užpakalines kojas. Jo kailis yra tankus, šiek tiek šiurkštus liesti, trumpas ir prigludęs. Pasižymi labai tankia pavilne, kuri nepraleidžia drėgmės. Kailis vienspalvis. Gali būti šokolado, juodos arba gelsvos spalvos. Šios veislės atstovai turi vidutinio dydžio rudas ar lazdyno spalvos akis, ausys nėra per didelės, gana toliau ir prigludusios prie galvos. Labradoro retriverio uodega – vidutinio ilgio, labai stora prie pagrindo, siaurėjanti link galo, padengta storais, trumpais plaukais.

Charakteris

Labradoro retriveris yra nuostabus augintinis. Šios veislės keturkojai labai prisirišę prie žmonių šeimos ir mėgsta su ja leisti laiką. Labradoro retriveris mėgsta žaisti. Nepaprastai didelis energijos kiekis ir spontaniškumas siejamas su poreikiu suteikti šios veislės šunims daug mankštos. 

Paskelbta

Vokiečių aviganis

Istorija

Vokiečių aviganių mėgėjų sąjunga (SV), priklausanti Vokietijos kinologų bendrijai (verein fur das deutsche Hundewesen – VDH), yra veislės standarto kūrėja ir saugotoja. SV pagrindinė būstinė yra Augsburge. Pirmasis SV steigiamasis susirinkimas įvyko 1899 metų rugsėjo 20 dieną. Jo metu A. Mejerio ir M. fon Štefanico siūlymu buvo raštiškai patvirtintas vokiečių aviganio standartas. Pradinis tekstas buvo papildytas 1901 metų liepos 28 dieną per šeštąjį SV suvažiavimą, taip pat 1909 metų rugsėjo 17 dieną ir paskutinį kartą standartas buvo papildytas 1961 metais kovo 25 dieną. Po to veislės aprašymas buvo pateiktas Pasaulinei vokiečių aviganių mėgėjų organizacijų sąjungai (WUSV) ir 1976 rugpjūčio 30 d. WUSV posėdžio metu buvo patvirtintas. 1991 metų kovo 23 dieną 44-osios direktorių Tarybos ir Konsultacinio komiteto sprendimu vokiečių aviganio standartas paskutinį kartą buvo perrašytas ir pertvarkytas.

Išvaizda

Vokiečių aviganis yra vidutinio dydžio šuo, šiek tiek prailgintas, tvirtas, puikiai išvystytais raumenimis, pilvas šiek tiek įtrauktas. Pagrindinės proporcijos. Patinų aukštis ties ketera 60-65 cm, svoris 30-40 kg. Patelių aukštis ties ketera 55-60 cm, svoris 22-32 kg. 10-17 proc. kūnas yra ilgesnis nei aukštis ties ketera. Gyvena 8 – 13 metų. Gali išgyventi net 20 metų.

Charakteris

Vokiečių aviganiai – išlaikantys pusiausvyrą ir pasitikintis savimi šunys, nuoširdūs ir geraširdžiai (išskyrus situacijas, kada šuo yra įsiaudrinęs, susijaudinęs), atidūs ir klusnūs. Jie drąsūs, tvirto charakterio ir iš prigimties apdovanoti koviniu instinktu. Šios visos savybės lemia, kad vokiečių aviganis gali būti kompanionu, sarginiu, apsauginiu, tarnybiniu ar ganymo šunimi.

Paskelbta

Taksas

Istorija

Šios veislės gimtinė – Vokietija.  Taksai – pati seniausia urvinių šunų veislė. Išvedė juos Pietų Vokietijoje XVII amžiuje. Senuosius žemaūgius skalikus (brakus), kuriuos dėl trumpų, kreivų kojų laikė veislės broku, sukryžmino su pinčeriais. Brakai naujai veislei perdavė gebėjimą grobį persekioti su balsu, puikią uoslę, pyktį žvėriui ir azartą. Taip pat puikias „urvinio darbo“ savybes.

Išvaizda

Taksai aptinkami trijų rūšių kailiuose – trumpaplaukis taksas, ilgaplaukis taksas ir šiurkščiaplaukis taksas. Neabejotinai mažiausiai problemų kelia trumpaplaukių ir šiurkščiaplaukių veislių priežiūra. Nepamirškite reguliariai šukuoti ir kirpti, kad pašalintumėte negyvus plaukus. Ilgaplaukių veislei reikia dažniau šukuoti kailį. Taip pat reikia dažniau maudyti, kad kailis būtų švarus. Taksams greitai auga nagai, todėl taip pat svarbu juos reguliariai trumpinti. Ilgi nagai trukdo vaikščioti ir deformuoja pirštų sąnarius. Dėl savo mažo dydžio jie dažniausiai yra naminiai šunys ir neturi pakankamai judėjimo. Jie labai greitai priauga svorio, o tai daro apgailėtiną poveikį sveikatai ir judrumui.

Charakteris

Žmonės myli šiuos šunis už tvirtą charakterį, ryškiai išreikštą individualumą ir narsią širdį. Kitų veislių šunys retai parodo tiek savarankiškumo ir išradingumo kaip taksai, kurie tuo pat metu yra paklusnūs ir atsidavę. Taksų augintojai dažnai susiduria su mitu, kad taksas – sunkiai dresuojamas ir agresyvus šuo. Tiesa yra tokia, kad tikras taksas yra draugiškos prigimties, nenervingas ir neagresyvus, stabilaus temperamento. Aistringas, ištvermingas ir vikrus medžioklinis šuo, turintis puikią uoslę. Tačiau tai savarankiškas ir sprendimus mokantis priimti šuo. Jei toks šuo pamato, kad jo šeimininkas linkęs nuolaidžiauti, jis būtinai pasinaudos susiklosčiusia situacija ir užims vadovaujančią padėtį namuose.

Paskelbta

Mopsas

Istorija

Mopsai buvo auginami budistų vienuolynuose ir Tibete. Vėliau, patekę į Kinijos imperatoriaus rūmus, mopsai buvo garbinami, slepiami nuo žmonių akių. Garbino už karališką ženklą – diademą, t. y. už raukšlėtą kaktą. Mopsų veislę labai puoselėjo Šungų dinastija, kuri valdė Kiniją XVI amžiuje. Šungų dinastijos laikais (960–1279 m.) mopsus šaukė Lo-Chiang-sze, vėliau – Pai (kin. trumpakojis, bukanosis). Iš Kinijos mopsai pasiekė kitus žemynus. Kai 1500–1600 metais kinai ėmė prekiauti su Portugalija, Ispanija, Nyderlandais ir Anglija, Europą pasiekė ir kinų šunys. Manoma, kad mopsai pirmiausia pateko į Nyderlandus. Kelionių metu šuneliai gavo Mopshond vardą. Prancūzijoje jie atsirado 1553 m., o į Didžiąją Britaniją atkeliavo 1688 metais. Pirmasis mopsų mylėtojų klubas buvo įsteigtas 1884 m. Anglijoje. Tais laikais juos laikė neatskiriamais damų palydovais – manyta, kad raukšlėtas mopso snukelis ir išsprogusios akutės pabrėžia neprilygstamą ponių grožį. Išraiškingi mopsų snukeliai nuo seniausių laikų išliko dailininkų drobėse, skulptūrose. Jų ypač gausu tapybos drobėse. Anglų dailininkas William Hogarth (XIX a.) nutapė autoportretą su savo augintiniu Trump.

Išvaizda

Kvadratiško kūno, raumeningas. Galva didelė, masyvi, apvali. Snukis trumpas, bukas, kvadratiškas, ne riestas. Ant galvos ir snukio – didelės, gilios raukšlės („diadema„). Akys tamsios, didelės, kiek išsprogusios, blizgančios. Žvilgsnis švelnus, klausiantis, susijaudinusio šuns – trykšta energija. Ausys mažos, plonos, aksominio švelnumo. Ausų galai nukabę į priekį, dengia angas. Kaklas trumpas, storas, raukšlėtas. Liemuo trumpas, kresnas, krūtinė plati, ryškūs šonkauliai. Viršaus linija tiesi. Priekinės galūnės labai stiprios, tiesios, statmenos. Ovalios letenos. Užpakalinės galūnės stiprios, tiesios, paralelios, ryškiais „kampais“. Uodega kilpiška, užriesta ant nugaros dviem žiedais. Kailis plonas, trumpas, minkštas, žvilgantis. Nei ilgas, nei šiurkštus, nei purus. Spalva sidabrinė, smėlinė, abrikosinė, juoda. Šviesios spalvos šunys būtinai turi turėti juodą snukio kaukę, juodas ausis. Juodos spalvos šunys gali turėti nedidelę baltą dėmelę ant krūtinės.

Charakteris

Mopsas – kilnus, inteligentiškas, gyvybingas, linksmas šuo. Nors mopsas – mažas, jo būdas buldogiškas ir žandikaulis tvirtas – kaip jo giminaičių mastifų. Mopsai mėgsta žmogaus draugiją. Jie ištikimi ir patikimi, bet ne lėti. Tai aktyvūs, nuolat viskuo besidomintys gyvūnai. Šie šunys gerai sutaria su svetimais žmonėmis ir gyvūnais. Mopsai gali greitai nutukti, todėl jiems reikia daug judėjimo. Tačiau kartais reikia riboti audringus žaidimus, ypač karštomis vasaros dienomis, nes dėl trumpos nosies ir apsunkinto kvėpavimo greičiau nei kiti šunys gali gauti šilumos smūgį.