Kategorija: VBS

Istorija

Dalmatinai yra senovinė veislė, žinoma nuo 2000 m. pr. Kr. – graikų frizuose ir paminkluose buvo vaizduojami dėmėti šunys, dirbantys senovės graikų, romėnų ir Egipto kovos vežimuose. Labai ankstyvų duomenų apie veislę randama Dalmatijoje (Kroatija), iš kur ir kilo pavadinimas. Dalmatinai buvo kariniai šunys, sienų patruliai, taip pat traukdavo vežimus, ganydavo avis, dalyvaudavo medžioklėse, pasirodydavo cirke ir, be abejo, lydėdavo keliautojus. Kad ir kokia būtų kilmė, dalmatinai su arkliais dirbo bent jau nuo viduramžių.

Išvaizda

Veislė išsiskiria unikaliu dėmėtu kailiu, kuris trumpas, lygus ir žvilgantis. Dėmės gali būti juodos arba rausvai rudos baltame fone. Dalmatinai yra kvadratinio sudėjimo, todėl yra proporcingi, stiprūs ir raumeningi šunys. Suaugę dalmatinai sveria 23–25 kg. Suaugę patinai yra 58–61 cm ūgio, o patelės – nuo 56 iki 58 cm.

Charakteris

Dalmatinai yra draugiški ir bendrauti mėgstantys šunys, bet, jei nuo mažens nėra rūpestingai ugdomi ir pakankamai mankštinami, gali tapti nervingi. Jie atsidavę ir ištikimi, visada nori įtikti; jie mėgsta būti draugijoje ir kvailioti. Vis dėlto jų galia ir ištvermė kai kuriems šeimininkams gali būti per didelis iššūkis. Jiems susitupėti reikia mažiausiai dvejų metų, o dažnai ir daugiau!

Istorija

Pirmą kartą apie mažuosius skalikus žinių randama 1481 m. XVI a. šie šunys tapo ypač vertinami Anglijos aristokratijos. Karalienė Elžbieta I išvedė ypatingai mažų, nesiekiančių nei 20 cm, biglių tipą. Iki XIX a. anglų aristokratija tobulino šią mažųjų skalikų veislę. 1879 m. buvo pristatytas kalytės Barmaid eksterjeras, kuris beveik atitiko šių dienų biglio standartą. 1891 m. bigliai pirmąkart dalyvavo parodoje. 1890 m. Anglijoje įkurtas Anglijos biglių klubas. Nuo klubo įkūrimo prasidėjo veislės standartizavimas. XIX amžiaus antroje pusėje bigliai buvo nuvežti į Prancūziją, kur tapo viena populiariausių veislių. Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 m. įvykusioje šunų parodoje nebuvo nė vieno biglių veislės šuns. Iškilo grėsmė biglių išlikimui. Tikrojo populiarumo veislė sulaukė tik XX amžiaus pabaigoje. Kūrėsi veislynai, bigliai buvo nuvežti į Ameriką, kur tapo itin populiarūs. Ši veislė dabar labai vertinama Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje.

Išvaizda

Bigliai savo dydžiu bei išvaizda įvairiose šalyse gali būti skirtingi. Biglis pasižymi tvirtu kūno sudėjimu: vidutiniškai gili krūtinė su elastingais šonkauliais, raumeningos šlaunys, tvirtos, sugniaužtos letenos su standžiomis pėdomis. Nosis juoda arba rudai rausva (šviesesnių atspalvių šunims leidžiama mažesnė pigmentacija). Snukis vidutinio ilgio, nesmailėjantis, su tvirtais žandikauliais ir taisyklinga bei pilna žirkliška sąkanda. Lūpos saikingai nukarusios, antakiai nesuraukti, galva be raukšlių. Akys tamsiai arba šviesiai rudos, pakankamai didelės, išraiškingos. Ausys ilgos, gale užapvalintos. Kaklas ilgas, lengvai išlenktas. Bigliai juda lengvai, laisvu ir plačiu žingsniu, stipriai atsispirdamas užpakalinėmis kojomis. Judant nugara tvirta ir lygi, be kūprinimosi požymių.

Charakteris

Biglių veislės šunys labai nepriklausomi ir savarankiški. Jie pasižymi nuoširdumu, draugiškumu, džiaugsmingumu ir meile visiems šeimos nariams. Tai labai nuovokus ir išradingas šuo. Dresuojant šios veislės šunis reikia daug kantrybės. Bigliui būtinas pastovus bendravimas su šeimos nariais, jo negalima ilgam palikti vieno, nes tai gali neigiamai paveikti biglio psichiką. Bigliui, kaip medžiokliniam šuniui, būtina daug judėti. Nejudėdami bigliai tunka. Be to, dažniausiai rekomenduojama nepaleisti biglio nuo pavadėlio, nes užuodęs pėdsaką biglis ieško gyvūnų ir neretai pasiklysta. Biglis yra gana stiprus – jaunesni vaikai gali šio šuns neišlaikyti už pavadėlio. Šios veislės šunys labai myli ne tik vaikus, bet ir naminius gyvūnėlius, net kates.

Istorija

Mopsai buvo auginami budistų vienuolynuose ir Tibete. Vėliau, patekę į Kinijos imperatoriaus rūmus, mopsai buvo garbinami, slepiami nuo žmonių akių. Garbino už karališką ženklą – diademą, t. y. už raukšlėtą kaktą. Mopsų veislę labai puoselėjo Šungų dinastija, kuri valdė Kiniją XVI amžiuje. Šungų dinastijos laikais (960–1279 m.) mopsus šaukė Lo-Chiang-sze, vėliau – Pai (kin. trumpakojis, bukanosis). Iš Kinijos mopsai pasiekė kitus žemynus. Kai 1500–1600 metais kinai ėmė prekiauti su Portugalija, Ispanija, Nyderlandais ir Anglija, Europą pasiekė ir kinų šunys. Manoma, kad mopsai pirmiausia pateko į Nyderlandus. Kelionių metu šuneliai gavo Mopshond vardą. Prancūzijoje jie atsirado 1553 m., o į Didžiąją Britaniją atkeliavo 1688 metais. Pirmasis mopsų mylėtojų klubas buvo įsteigtas 1884 m. Anglijoje. Tais laikais juos laikė neatskiriamais damų palydovais – manyta, kad raukšlėtas mopso snukelis ir išsprogusios akutės pabrėžia neprilygstamą ponių grožį. Išraiškingi mopsų snukeliai nuo seniausių laikų išliko dailininkų drobėse, skulptūrose. Jų ypač gausu tapybos drobėse. Anglų dailininkas William Hogarth (XIX a.) nutapė autoportretą su savo augintiniu Trump.

Išvaizda

Kvadratiško kūno, raumeningas. Galva didelė, masyvi, apvali. Snukis trumpas, bukas, kvadratiškas, ne riestas. Ant galvos ir snukio – didelės, gilios raukšlės („diadema„). Akys tamsios, didelės, kiek išsprogusios, blizgančios. Žvilgsnis švelnus, klausiantis, susijaudinusio šuns – trykšta energija. Ausys mažos, plonos, aksominio švelnumo. Ausų galai nukabę į priekį, dengia angas. Kaklas trumpas, storas, raukšlėtas. Liemuo trumpas, kresnas, krūtinė plati, ryškūs šonkauliai. Viršaus linija tiesi. Priekinės galūnės labai stiprios, tiesios, statmenos. Ovalios letenos. Užpakalinės galūnės stiprios, tiesios, paralelios, ryškiais „kampais“. Uodega kilpiška, užriesta ant nugaros dviem žiedais. Kailis plonas, trumpas, minkštas, žvilgantis. Nei ilgas, nei šiurkštus, nei purus. Spalva sidabrinė, smėlinė, abrikosinė, juoda. Šviesios spalvos šunys būtinai turi turėti juodą snukio kaukę, juodas ausis. Juodos spalvos šunys gali turėti nedidelę baltą dėmelę ant krūtinės.

Charakteris

Mopsas – kilnus, inteligentiškas, gyvybingas, linksmas šuo. Nors mopsas – mažas, jo būdas buldogiškas ir žandikaulis tvirtas – kaip jo giminaičių mastifų. Mopsai mėgsta žmogaus draugiją. Jie ištikimi ir patikimi, bet ne lėti. Tai aktyvūs, nuolat viskuo besidomintys gyvūnai. Šie šunys gerai sutaria su svetimais žmonėmis ir gyvūnais. Mopsai gali greitai nutukti, todėl jiems reikia daug judėjimo. Tačiau kartais reikia riboti audringus žaidimus, ypač karštomis vasaros dienomis, nes dėl trumpos nosies ir apsunkinto kvėpavimo greičiau nei kiti šunys gali gauti šilumos smūgį.