Mėnuo: 2022 spalio

Paskelbta

Dalmatinas

Istorija

Dalmatinai yra senovinė veislė, žinoma nuo 2000 m. pr. Kr. – graikų frizuose ir paminkluose buvo vaizduojami dėmėti šunys, dirbantys senovės graikų, romėnų ir Egipto kovos vežimuose. Labai ankstyvų duomenų apie veislę randama Dalmatijoje (Kroatija), iš kur ir kilo pavadinimas. Dalmatinai buvo kariniai šunys, sienų patruliai, taip pat traukdavo vežimus, ganydavo avis, dalyvaudavo medžioklėse, pasirodydavo cirke ir, be abejo, lydėdavo keliautojus. Kad ir kokia būtų kilmė, dalmatinai su arkliais dirbo bent jau nuo viduramžių.

Išvaizda

Veislė išsiskiria unikaliu dėmėtu kailiu, kuris trumpas, lygus ir žvilgantis. Dėmės gali būti juodos arba rausvai rudos baltame fone. Dalmatinai yra kvadratinio sudėjimo, todėl yra proporcingi, stiprūs ir raumeningi šunys. Suaugę dalmatinai sveria 23–25 kg. Suaugę patinai yra 58–61 cm ūgio, o patelės – nuo 56 iki 58 cm.

Charakteris

Dalmatinai yra draugiški ir bendrauti mėgstantys šunys, bet, jei nuo mažens nėra rūpestingai ugdomi ir pakankamai mankštinami, gali tapti nervingi. Jie atsidavę ir ištikimi, visada nori įtikti; jie mėgsta būti draugijoje ir kvailioti. Vis dėlto jų galia ir ištvermė kai kuriems šeimininkams gali būti per didelis iššūkis. Jiems susitupėti reikia mažiausiai dvejų metų, o dažnai ir daugiau!

Paskelbta

Čiau-čiau

Istorija

Čiau-čiau – šunų veislė, priklausanti špicų ir primityvių šunų grupei. Ji buvo priskirta Azijos špico ir giminingų veislių skyriui. Čiau-čiau šunys kilę iš Kinijos. Veislė turi labai ilgą istoriją, nes ji buvo žinoma daugiau nei 2000 metų. Nepaisant to, Amerikos Kennel Club dėka jos aprašymas buvo sukurtas tik 1903 m.Čiau-čiau šuo pasižymi didele jėga, ištverme ir tolerancija nepalankioms oro sąlygoms, todėl kadaise jis buvo naudojamas vilkų medžioklei ir tarnavo kaip transporto priemonė kalnų vietovėse.  Šiuo metu tai kompanionas ir parodos gyvūnas. Natūralūs jo sugebėjimai naudojami labai mažai. Tai gali atgrasyti kai kurias rūšis, tačiau tai nėra plėšrūnas ir nerodo susidomėjimo.

Išvaizda

Čiau-čiau šunys yra vidutinio dydžio. Jie turi purų, tankų kailį, išsiskiria trumpaplaukis ir ilgaplaukis Čiau-čiau. Ilgaplaukių šunų kailis gali siekti iki 10 cm. Išorinis kailis yra šiurkštus, o pavilnas yra minkštas ir vilnonis. Abiem atvejais kailis yra storiauses ir vešlus pakaušyje. Ten jis sukuria šiai veislei būdingą kailį, dėl kurio jie atrodo kaip liūtai.  Šie gyvūnai turi vienodą spalvą. Dažniausiai yra raudonos ir kreminės spalvos. Kitos galimos spalvos yra juoda ir balta, nors yra net mėlynos Čiau-čiau. Laikoma, kad įvairiaspalvis Čiau-čiau neatitinka oficialaus veislės standarto. Jų liežuvis, gomurys ir dantenos yra šiek tiek mėlynos spalvos.

Charakteris

Čiau-čiau šunys yra geri sargai. Jie nelabai loja. Jie pakelia balsą tik esant ypatingoms aplinkybėms. Įtariai vertina nepažįstamus žmones. Čiau-čiau mėgaujasi žmonių draugija ir mielai leidžia laiką žaisdami, bet tik tada, kai patys to nori. Paprastai jie žaidžia intensyviai, bet neilgai.  Čiau-čiau šunys nerekomenduojami namams su vaikais. Jie nemėgsta apsikabinimų ir meilumo. Tačiau tai puikus kompanionas ramybę vertinantiems žmonėms.  Jei Čiau-čiau nėra tinkamai auklėjamas, yra pavojus, kad jo prigimtis dėl įgimtų savybių vystysis pavojinga kryptimi. Treniruoti šios veislės šunis yra nelengva užduotis. Geriausia pradėti anksti ir būti kantriems. Geriausi rezultatai bus tada, kai bus įgyvendinami nuosekliai ir pagrįsti pasitikėjimu bei abipuse pagarba pagrįstais santykiais.

Paskelbta

Pudelis

Istorija

Apie pudelių kilmę pripasakota ir prirašyta daugybė istorijų. Jo protėviais laikomi medžiokliniai šunys ir aviganiai. Pagal kilmę pudelis artimas airių vandens spanieliui, kilusiam iš prancūzų barbetų ir vengrų piemenų šunų. Senovėje Didžiojoje Britanijoje pudelis buvo žinomas kaip medžioklinis šuo, nors daugelyje Europos šalių juos veisė dar anksčiau. XV amžiaus viduryje pudelis tapo populiarus Vokietijoje, Rusijoje, Nyderlanduose ir Belgijoje. Iki 1930 metų pudelius vadino prancūziškais šunimis, tik vėliau vardas pakito. Dabartinis pudelio tipas susiformavo Prancūzijoje. Didelę įtaką veislės raidai padarė vokiečių pudelių įvairovė. 1950 m. lyderiais tapo anglų pudeliai. Dabar geriausių rezultatų yra pasiekę JAV ir Skandinavijos šalių pudelių veisėjai.

Išvaizda

Pudelis harmoningai sudėtas, vidutinio dydžio, garbanotas. Pagal dydį pudeliai skirstomi į keturias grupes:

  1. Didieji (karališkieji), kurių ūgis ties gogu 45-58 cm.
  2. Mažieji, kurių ūgis ties gogu 35-45 cm.
  3. Nykštukiniai (miniatiūriniai), kurių ūgis ties gogu 28-35 cm.
  4. Žaisliniai, iki 28 cm.

Galva didinga, tiesių linijų, proporcinga kūnui. Nosies galiukas ryškus. Elegantiškas snukis, jo ilgis truputį didesnis už kaukolės ilgį, neužaštrintas, tvirtas, gerai užpildytas. Lūpos standžios, vidutinio storumo. Neišsiskiria žandenos. Perėjimas nuo kaktos iki snukio silpnai išreikštas. Kaukolė ovalios, pailgintos formos. Akys labai ryškios, įkypos. Dantys tvirti, sankanda žirkliška. Ausys siekia nosies galiuką, prigludusios prie skruostų, plokščios, sunkios, apaugusios tankiomis, ilgomis garbanomis. Kaklas tvirtas, vidutinio ilgio. Mentės pasvirusios, raumeningos. Priekinės kojos tiesios, raumeningos. Kūnas proporcingas. Kūno ilgis truputį viršija keteros ilgį. Nugara tiesi, trumpa, juosmuo tvirtas, raumeningas. Krūtinė gerai išsivysčiusi, pakankamai gili, šonkauliai išgaubti, platūs nugaroje. Pilvas įtrauktas. Kryžius apvalokas, bet ne nukirstas, uodega išaugusi aukštai, nukirpta, bet leistina ir viso ilgio. Klubai tvirti, raumeningi. Letenėlės mažos, kietos. Pirštai tvirtai suglausti (išplėsti – trūkumas). Kailis labai tankus, putlus, vidutinės faktūros. Kerpamas pagal standarto šukuoseną. Oda neraukšlėta, su pigmentu. Juodi, rudi, pilki ir abrikosiniai turi pigmentą, atitinkantį kailio spalvą. Baltų pudelių pigmentacija pilka. Kailio spalva: juoda, balta, ruda, pilka ir abrikosinė. Visi atspalviai turi būti lygios spalvos, be dėmių. Pilkiems ir abrikosiniams pudeliams leistina šiek tiek ryškesnė ausų ar nugaros kailio spalva. Dirbtinis kailio dažymas neleistinas.

Charakteris

Elegantiškas, išdidus, temperamentingas ir aristokratiškų manierų. Aukšti protiniai sugebėjimai – pudelis lengvai dresuojamas, gali dalyvauti šunų varžybose. Jis – puikus kompanjonas įvairaus temperamento žmonėms: su sportininku jis gali bėgioti ilgas distancijas, tačiau prisiderins ir prie namisėdos šeimininko. Beveik niekada neina ramiai, visada šokinėja.

Paskelbta

Kinų kuoduotasis

Istorija

Tiksli šios veislės kilmė nežinoma, bet manoma, kad jie kilo iš beplaukių Afrikos šunų, kuriuos kinai kryžmino su nykštukinių veislių šunimis, kad sukurtų mažus beplaukius šunis kompanionus. Sakoma, kad tokius šunis laikė karališkoji Hanų dinastija, o šunys saugodavo brangenybes. Kinų jūreiviai šios veislės šunų pasiėmė į kelionę aplink pasaulį, ir plaukiant didesni kinų kuoduotieji padėjo suvaldyti laivo žiurkių populiaciją. Tyrinėtojai XVI a. šios veislės šunų pavyzdžių rado Meksikoje ir kitose Centrinės ir Pietų Amerikos dalyse.

Išvaizda

Kinų kuoduotieji yra dviejų atmainų: beplaukiai (su plaukų kuokštais ant galvos, kojų ir uodegos) bei ilgo ir švelnaus plauko plaukuotieji, turintys dvigubą kailį. Taip pat veislei būdingi du kūno tipai: smulkių kaulų, gležnai atrodanti atmaina ir stambesni, kresni šunys. Idealus suaugusių šunų ūgis yra 28–33 cm, patelių – 23–30 cm. Visiškai suaugusių svoris neturėtų viršyti 5,4 kg. Kailis gali būti įvairių spalvų ir jų derinių.

Charakteris

Kinų kuoduotieji yra laimingi, draugiški ir gero būdo šunys. Tai mylintys augintiniai, kurie mėgaujasi žmonių draugija ir nemėgsta būti per ilgai paliekami vieni. Jie yra žaismingos prigimties ir labiausiai mėgsta įsitaisyti brangiajam šeimininkui ant kelių.

Paskelbta

Biglis

Istorija

Pirmą kartą apie mažuosius skalikus žinių randama 1481 m. XVI a. šie šunys tapo ypač vertinami Anglijos aristokratijos. Karalienė Elžbieta I išvedė ypatingai mažų, nesiekiančių nei 20 cm, biglių tipą. Iki XIX a. anglų aristokratija tobulino šią mažųjų skalikų veislę. 1879 m. buvo pristatytas kalytės Barmaid eksterjeras, kuris beveik atitiko šių dienų biglio standartą. 1891 m. bigliai pirmąkart dalyvavo parodoje. 1890 m. Anglijoje įkurtas Anglijos biglių klubas. Nuo klubo įkūrimo prasidėjo veislės standartizavimas. XIX amžiaus antroje pusėje bigliai buvo nuvežti į Prancūziją, kur tapo viena populiariausių veislių. Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 m. įvykusioje šunų parodoje nebuvo nė vieno biglių veislės šuns. Iškilo grėsmė biglių išlikimui. Tikrojo populiarumo veislė sulaukė tik XX amžiaus pabaigoje. Kūrėsi veislynai, bigliai buvo nuvežti į Ameriką, kur tapo itin populiarūs. Ši veislė dabar labai vertinama Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje.

Išvaizda

Bigliai savo dydžiu bei išvaizda įvairiose šalyse gali būti skirtingi. Biglis pasižymi tvirtu kūno sudėjimu: vidutiniškai gili krūtinė su elastingais šonkauliais, raumeningos šlaunys, tvirtos, sugniaužtos letenos su standžiomis pėdomis. Nosis juoda arba rudai rausva (šviesesnių atspalvių šunims leidžiama mažesnė pigmentacija). Snukis vidutinio ilgio, nesmailėjantis, su tvirtais žandikauliais ir taisyklinga bei pilna žirkliška sąkanda. Lūpos saikingai nukarusios, antakiai nesuraukti, galva be raukšlių. Akys tamsiai arba šviesiai rudos, pakankamai didelės, išraiškingos. Ausys ilgos, gale užapvalintos. Kaklas ilgas, lengvai išlenktas. Bigliai juda lengvai, laisvu ir plačiu žingsniu, stipriai atsispirdamas užpakalinėmis kojomis. Judant nugara tvirta ir lygi, be kūprinimosi požymių.

Charakteris

Biglių veislės šunys labai nepriklausomi ir savarankiški. Jie pasižymi nuoširdumu, draugiškumu, džiaugsmingumu ir meile visiems šeimos nariams. Tai labai nuovokus ir išradingas šuo. Dresuojant šios veislės šunis reikia daug kantrybės. Bigliui būtinas pastovus bendravimas su šeimos nariais, jo negalima ilgam palikti vieno, nes tai gali neigiamai paveikti biglio psichiką. Bigliui, kaip medžiokliniam šuniui, būtina daug judėti. Nejudėdami bigliai tunka. Be to, dažniausiai rekomenduojama nepaleisti biglio nuo pavadėlio, nes užuodęs pėdsaką biglis ieško gyvūnų ir neretai pasiklysta. Biglis yra gana stiprus – jaunesni vaikai gali šio šuns neišlaikyti už pavadėlio. Šios veislės šunys labai myli ne tik vaikus, bet ir naminius gyvūnėlius, net kates.

Paskelbta

Jorkšyro terjeras

Istorija

Manoma, kad Jorkšyro terjerai buvo kryžminami su Peizlio ir Klaidsdeilio terjerais. Šių mažų šuniukų veislė oficialiai buvo pripažinta 1898 metais. Jorkšyrai tuo metu buvo auginami kaip vieni geriausių pelių gaudytojų. Taip pat juos vesdavosi į medžioklę, kad atneštų sumedžiotą grobį. Kiek vėliau ši veislė labai išpopuliarėjo, ji buvo pristatyta Jungtinėms Amerikos valstijoms bei visai Europai. 1930 metais Europoje buvo išveista dar mažesnė Jorkšyro terjerų veislė. Šiuo metu ši maža veislė yra bene populiariausia visame pasaulyje. 

Išvaizda

Galva maža su plokščiu viršugalviu. Kaukolė netūrėtų būti išsikišusi ar apskrita. Snukutis mažas su proporcinga juoda nosyte. Akys vidutinio didumo, juodos ir labai gyvybingos. Akių apvadai taip pat tamsūs. Ausytes mažos, V formos ir visada stačios.
Kūnas labai proporcingas ir kompaktiškas. Kojos ir pėdos. Priekinės kojos turi būti tiesios kaip ir užpakalinės. Užpakalinės kojos iš šono žiūrint per sąnarį turi būti sulinkusios. Pėdutės apvalios su tamsiais nagučiais. Uodega yra šiek tiek aukščiau nugaros lygio ir vidutiniškai pakirpta. Kailis tamsus, plieno mėlynumo, nusidriekiantis nuo akių iki uodegos pagrindo. Plaukai ant krūtinės šviesiai rudi. Visų šviesiai rudų plaukučių šaknys turi būti tamsios ir šviesėti galuose. Mažyliai gimsta su tamsiu kailiuko, bet po poros mėnesių nušviesėja. Plaukai ant snukio taip pat turi būti labai ilgi. 

Charakteris

Tai labai energingi šuniukai, trokštantys nuotykių ir iššūkių. Jie labai drąsūs, lojalūs, protingi. Labai prisirišę prie savo šeimininko, mylintys, švelnūs, tad gali būti pavydūs svetimiems, nepažįstamiems žmonėms. Taip pat jie gali būti agresyvesni šunims ir kitiems mažiems gyvūnams, bet auklėjant šuniuką nuo mažens, pratinant bendrauti su kitais gyvūnais ir jį pamokant bei sudrausminant jis nebus toks agresyvus. Jorkšyrai yra lengvai treniruojami šunys, netgi jei būna užsispyrę, supykę ar tiesiog pavargę. Šį šunį galima išugdyti, tik reikia tvirtai ir nuosekliai jam kartoti komandas, taisykles. Kasdien jorkšyrui reikia aktyviai judėti 20–40 minučių. Jiems patinka vaikščioti, bėgioti risčia, žaisti, išdykauti. Tai nėra vien tik kišeninis šunelis. Tipiškas šios veislės šuo tiesiog trykšta energija. Jorkšyro terjerai itin atsidavę šunys. Jie geri sergėtojai ir gerai saugo savo teritoriją.