Kategorija: Mokomės

Paskelbta

Pudelis

Istorija

Apie pudelių kilmę pripasakota ir prirašyta daugybė istorijų. Jo protėviais laikomi medžiokliniai šunys ir aviganiai. Pagal kilmę pudelis artimas airių vandens spanieliui, kilusiam iš prancūzų barbetų ir vengrų piemenų šunų. Senovėje Didžiojoje Britanijoje pudelis buvo žinomas kaip medžioklinis šuo, nors daugelyje Europos šalių juos veisė dar anksčiau. XV amžiaus viduryje pudelis tapo populiarus Vokietijoje, Rusijoje, Nyderlanduose ir Belgijoje. Iki 1930 metų pudelius vadino prancūziškais šunimis, tik vėliau vardas pakito. Dabartinis pudelio tipas susiformavo Prancūzijoje. Didelę įtaką veislės raidai padarė vokiečių pudelių įvairovė. 1950 m. lyderiais tapo anglų pudeliai. Dabar geriausių rezultatų yra pasiekę JAV ir Skandinavijos šalių pudelių veisėjai.

Išvaizda

Pudelis harmoningai sudėtas, vidutinio dydžio, garbanotas. Pagal dydį pudeliai skirstomi į keturias grupes:

  1. Didieji (karališkieji), kurių ūgis ties gogu 45-58 cm.
  2. Mažieji, kurių ūgis ties gogu 35-45 cm.
  3. Nykštukiniai (miniatiūriniai), kurių ūgis ties gogu 28-35 cm.
  4. Žaisliniai, iki 28 cm.

Galva didinga, tiesių linijų, proporcinga kūnui. Nosies galiukas ryškus. Elegantiškas snukis, jo ilgis truputį didesnis už kaukolės ilgį, neužaštrintas, tvirtas, gerai užpildytas. Lūpos standžios, vidutinio storumo. Neišsiskiria žandenos. Perėjimas nuo kaktos iki snukio silpnai išreikštas. Kaukolė ovalios, pailgintos formos. Akys labai ryškios, įkypos. Dantys tvirti, sankanda žirkliška. Ausys siekia nosies galiuką, prigludusios prie skruostų, plokščios, sunkios, apaugusios tankiomis, ilgomis garbanomis. Kaklas tvirtas, vidutinio ilgio. Mentės pasvirusios, raumeningos. Priekinės kojos tiesios, raumeningos. Kūnas proporcingas. Kūno ilgis truputį viršija keteros ilgį. Nugara tiesi, trumpa, juosmuo tvirtas, raumeningas. Krūtinė gerai išsivysčiusi, pakankamai gili, šonkauliai išgaubti, platūs nugaroje. Pilvas įtrauktas. Kryžius apvalokas, bet ne nukirstas, uodega išaugusi aukštai, nukirpta, bet leistina ir viso ilgio. Klubai tvirti, raumeningi. Letenėlės mažos, kietos. Pirštai tvirtai suglausti (išplėsti – trūkumas). Kailis labai tankus, putlus, vidutinės faktūros. Kerpamas pagal standarto šukuoseną. Oda neraukšlėta, su pigmentu. Juodi, rudi, pilki ir abrikosiniai turi pigmentą, atitinkantį kailio spalvą. Baltų pudelių pigmentacija pilka. Kailio spalva: juoda, balta, ruda, pilka ir abrikosinė. Visi atspalviai turi būti lygios spalvos, be dėmių. Pilkiems ir abrikosiniams pudeliams leistina šiek tiek ryškesnė ausų ar nugaros kailio spalva. Dirbtinis kailio dažymas neleistinas.

Charakteris

Elegantiškas, išdidus, temperamentingas ir aristokratiškų manierų. Aukšti protiniai sugebėjimai – pudelis lengvai dresuojamas, gali dalyvauti šunų varžybose. Jis – puikus kompanjonas įvairaus temperamento žmonėms: su sportininku jis gali bėgioti ilgas distancijas, tačiau prisiderins ir prie namisėdos šeimininko. Beveik niekada neina ramiai, visada šokinėja.

Paskelbta

Jorkšyro terjeras

Istorija

Manoma, kad Jorkšyro terjerai buvo kryžminami su Peizlio ir Klaidsdeilio terjerais. Šių mažų šuniukų veislė oficialiai buvo pripažinta 1898 metais. Jorkšyrai tuo metu buvo auginami kaip vieni geriausių pelių gaudytojų. Taip pat juos vesdavosi į medžioklę, kad atneštų sumedžiotą grobį. Kiek vėliau ši veislė labai išpopuliarėjo, ji buvo pristatyta Jungtinėms Amerikos valstijoms bei visai Europai. 1930 metais Europoje buvo išveista dar mažesnė Jorkšyro terjerų veislė. Šiuo metu ši maža veislė yra bene populiariausia visame pasaulyje. 

Išvaizda

Galva maža su plokščiu viršugalviu. Kaukolė netūrėtų būti išsikišusi ar apskrita. Snukutis mažas su proporcinga juoda nosyte. Akys vidutinio didumo, juodos ir labai gyvybingos. Akių apvadai taip pat tamsūs. Ausytes mažos, V formos ir visada stačios.
Kūnas labai proporcingas ir kompaktiškas. Kojos ir pėdos. Priekinės kojos turi būti tiesios kaip ir užpakalinės. Užpakalinės kojos iš šono žiūrint per sąnarį turi būti sulinkusios. Pėdutės apvalios su tamsiais nagučiais. Uodega yra šiek tiek aukščiau nugaros lygio ir vidutiniškai pakirpta. Kailis tamsus, plieno mėlynumo, nusidriekiantis nuo akių iki uodegos pagrindo. Plaukai ant krūtinės šviesiai rudi. Visų šviesiai rudų plaukučių šaknys turi būti tamsios ir šviesėti galuose. Mažyliai gimsta su tamsiu kailiuko, bet po poros mėnesių nušviesėja. Plaukai ant snukio taip pat turi būti labai ilgi. 

Charakteris

Tai labai energingi šuniukai, trokštantys nuotykių ir iššūkių. Jie labai drąsūs, lojalūs, protingi. Labai prisirišę prie savo šeimininko, mylintys, švelnūs, tad gali būti pavydūs svetimiems, nepažįstamiems žmonėms. Taip pat jie gali būti agresyvesni šunims ir kitiems mažiems gyvūnams, bet auklėjant šuniuką nuo mažens, pratinant bendrauti su kitais gyvūnais ir jį pamokant bei sudrausminant jis nebus toks agresyvus. Jorkšyrai yra lengvai treniruojami šunys, netgi jei būna užsispyrę, supykę ar tiesiog pavargę. Šį šunį galima išugdyti, tik reikia tvirtai ir nuosekliai jam kartoti komandas, taisykles. Kasdien jorkšyrui reikia aktyviai judėti 20–40 minučių. Jiems patinka vaikščioti, bėgioti risčia, žaisti, išdykauti. Tai nėra vien tik kišeninis šunelis. Tipiškas šios veislės šuo tiesiog trykšta energija. Jorkšyro terjerai itin atsidavę šunys. Jie geri sergėtojai ir gerai saugo savo teritoriją. 

Paskelbta

Taksas

Istorija

Šios veislės gimtinė – Vokietija.  Taksai – pati seniausia urvinių šunų veislė. Išvedė juos Pietų Vokietijoje XVII amžiuje. Senuosius žemaūgius skalikus (brakus), kuriuos dėl trumpų, kreivų kojų laikė veislės broku, sukryžmino su pinčeriais. Brakai naujai veislei perdavė gebėjimą grobį persekioti su balsu, puikią uoslę, pyktį žvėriui ir azartą. Taip pat puikias „urvinio darbo“ savybes.

Išvaizda

Taksai aptinkami trijų rūšių kailiuose – trumpaplaukis taksas, ilgaplaukis taksas ir šiurkščiaplaukis taksas. Neabejotinai mažiausiai problemų kelia trumpaplaukių ir šiurkščiaplaukių veislių priežiūra. Nepamirškite reguliariai šukuoti ir kirpti, kad pašalintumėte negyvus plaukus. Ilgaplaukių veislei reikia dažniau šukuoti kailį. Taip pat reikia dažniau maudyti, kad kailis būtų švarus. Taksams greitai auga nagai, todėl taip pat svarbu juos reguliariai trumpinti. Ilgi nagai trukdo vaikščioti ir deformuoja pirštų sąnarius. Dėl savo mažo dydžio jie dažniausiai yra naminiai šunys ir neturi pakankamai judėjimo. Jie labai greitai priauga svorio, o tai daro apgailėtiną poveikį sveikatai ir judrumui.

Charakteris

Žmonės myli šiuos šunis už tvirtą charakterį, ryškiai išreikštą individualumą ir narsią širdį. Kitų veislių šunys retai parodo tiek savarankiškumo ir išradingumo kaip taksai, kurie tuo pat metu yra paklusnūs ir atsidavę. Taksų augintojai dažnai susiduria su mitu, kad taksas – sunkiai dresuojamas ir agresyvus šuo. Tiesa yra tokia, kad tikras taksas yra draugiškos prigimties, nenervingas ir neagresyvus, stabilaus temperamento. Aistringas, ištvermingas ir vikrus medžioklinis šuo, turintis puikią uoslę. Tačiau tai savarankiškas ir sprendimus mokantis priimti šuo. Jei toks šuo pamato, kad jo šeimininkas linkęs nuolaidžiauti, jis būtinai pasinaudos susiklosčiusia situacija ir užims vadovaujančią padėtį namuose.