Rudens eilėraštis
Atėjom į pasaulį rudenio taku.
Į savo žemę, lapais nubarstytą.
Gyvename mums paskirtu laiku,
Dienos vartus atverdami kas rytą.
Spalvingus kaip nepakartojami klevai,
Įvairiagarsius kaip lietus ar vėjas.
Ne taip ir daug keliu nukeliavai,
Ne viską pasiekei dar, ko norėjos.
Išbandė jau gyvenimas nesyk
Džiaugsmu, skausmu, bėdom ir nemalonėm.
Sutik, kad įdomus jis buvo, pasakyk,
Kad vėl skubi dar nebūton kelionėn,
Kurioj tiek daug neatrastų draugų,
Tiek žodžių netartų, tiek daug švelnumo.
Argi svarbu, kad eit nepatogu,
Kad tenka iškeliaut iš savo „rūmo“.
Ruduo vėl mūsų gelstančiam kieme,
Rusvi kaštonai, žaižaruojantys šermukšniai.
Į rudeninę pasaką greičiau: „Eime!“
Gyvenimo sūpuoklėm pasisupkim!