Kalėdos arba šventos Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė.[1]
Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus“ – t. y. įvykus solsticijai, atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės atgimimo diena. Mitros garbinimas buvo išpopuliarėjęs Romos imperijoje. Buvo siejamas su graikų Heliju bei romėnų Sol Invictus.[2] Romėnų kalendoriuje „354 m. chronografas“ užsimenama, kad gruodžio 25 d. švenčiama „nenugalimojo“ gimimo šventė (N·INVICTI·CM·XXX). Nuo XII a.[3], o ypač XVIII–XIX a. paplito teorija, kad Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 d. todėl, kad tą dieną romėnai šventė Natalis Invicti šventę.[4] Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Manoma, dėl spaudimo iš pagonių dalyvauti tradicinėse saulės sugrįžimo apeigose (gruodžio 25 d. pagal Grigaliaus ir sausio 6 d. pagal Julijaus kalendorius).[5]